Vienas labiausiai ištobulintų ir antras pagal populiarumą amatas Lietuvoje yra audimas. Tai audinio gaminimas iš siūlų audimo staklėmis, tam tikra tvarka supinant dvi statmenas siūlų sistemas.
Ir aprangai, ir namams
Austi pradėta dar neolite, tuo metu buvo naudojama gyvulių vilna, įvairių augalų pluoštai. Pirmasis audimo būdas buvo vadinamas vytiniu – tai audimas lentelėmis su dviem skylutėmis, kurias persukant susidarydavo žiotys, pro kurias peršaudavo siūlus.
Nuo seno audimo amatu užsiimdavo tiek moterys, tiek vyrai, nors veikla dažniau buvo priskiriama moterims. Moterys visais laikais buvo laikomos kruopštesnėmis, dvasingesnėmis ir turinčiomis stipresnį ryšį su namais bei gamta. Todėl kaimo bendruomenėse dažniau ausdavo moterys, o miestuose – vyrai, nes šie gamindavo didesnius kiekius audinių, skirtus pardavimui, o ne namų reikmėms.
Senovės lietuvių šeimose nuo mažų dienų mergaitės buvo mokomos austi, verpti, siūti ir dirbti įvairius kitus darbus, kad galėtų padėti savo mamoms. Piemenaudamos ausdavo juosteles, paaugusios – ilgus rietimus drobių, rankšluosčius, užvalkalus, paklodes bei lovatieses. Jaunos merginos sėsdamos prie staklių iš anksto rūpinosi savo kraičiu. Pirktinių ne kiekvienas išgalėjo nusipirkti, o namie austi buvo daug patvaresni. Ši kraičio ruošimo tradicija buvo aktuali iki Antrojo pasaulinio karo.
Vyresnio amžiaus moterims rūpėjo, kad šeimos nariai būtų apsirengę, o namai būtų puošti kilimais, staltiesėmis ir lovatiesėmis. Paprastai kaime moterys sėsdavo į stakles pavasarį per Gavėnią, kai laisvesnis metas nuo kitų ūkio darbų.
Raštų ir audinių įvairovė
Kiekviena kaimo moteris mokėjo austi drobę, vadinamuosius „paprastus“ audinius. Turtingesniuose ūkiuose dalį linų bei vilnų suverpti ir paruošti gražesnius audeklus duodavo svetimiems. O verpimu ir audimu versdavosi bežemės ir mažažemės, dažnai netekėjusios moterys. Be to, audimo amatas Lietuvoje buvo svarbesnis nei mezgimas.
Mokytis austi pradėdavo nuo juostų. Juostos – vienos seniausių lietuvių liaudies audinių. Jos yra trijų rūšių: austinės, pintinės ir vytinės. Juostos audžiamos iš lininių, vilnonių, medvilninių, šilkinių verpalų.
Labai plona daugianytė drobė, vadinama atkočine (ją XVIII a. dvaruose audė vyrai – atkočiai), iki XIX a. pabaigos buvo naudojama moterų nuometams, staltiesėms ir drobulėms.
Stora, velta, vilnonė, 4, 6 ar 8 nytimis austa medžiaga – milas ir plonesnis už milą pusvilnonis ar vilnonis neveltas audinys – milelis (čerkasas) skirti šiltiems viršutiniams drabužiams, antklodėms, lovatiesėms. Vilnoniai audiniai buvo paliekami natūralios pluošto spalvos arba nudažomi.
Audinio raštas, savybės ir išvaizda nuolat skiriasi, nes tai priklauso nuo supynimo tvarkos bei siūlų spalvų. Tautodailės tyrinėtojai pastebėjo, jog senieji lietuvių liaudies audeklai pasižymėjo ne tiek technikos tobulumu, kiek ir detalių gausa. Tuometinės audėjos gebėjo derinti raštus ir spalvas, kurti originalius audimo raštus, tačiau tai buvo būdinga tik išradingiausioms šio amato puoselėtojoms, nes paprastos kaimo moterys gebėjo austi tik drobes, nesudėtingų raštų lovatieses ir kitas namų ruošos interjero bei priežiūros priemones. Šie raštai dažnai buvo nusižiūrimi ir kiekvieno savaip interpretuojami.
Vis dar gyvuojantis amatas
Nors šiais laikais yra galybė automatizuotų mašinų, rankų darbo austos juostos ir rūbai labai vertinami. Dažnai rankų darbo austi audiniai yra naudojami kaip dovana ar lietuviškas suvenyras.
Ne paslaptis, jog daugelis jaunesnės kartos atstovų net nėra prisilietę prie audimo staklių. Norint neprarasti protėvių šaknų yra vykdomos įvairios edukacinės programos, į kurias noriai vyksta ne tik mūsų šalies gyventojai, bet ir užsienio turistai.
Liaudiško audimo tradicijas tęsiančios audėjos audžia audinius tautiniams kostiumams ir interjerui bei juostas. Lietuvoje šiuo metu yra beveik 70 sertifikuotų amatininkų.
