Ilgą laiką žalioji ar juodoji arbatos, pasiekusios Lietuvą XVII a., laikytos kilmingųjų malonumu. Tik XIX a. arbatą imta gerti Mažojoje Lietuvoje, didesniuose Lietuvos miestuose ir dvaruose. Valstiečiai ir mažų miestelių gyventojai pirktinę arbatą gėrė retai, tik apsilankius ypatingam poniškam svečiui ar didžiųjų švenčių proga. Noras turėti miesčioniškos arbatos vertė moteris ieškoti vietinių pakaitalų, jos pradėjo rinkti įvairius žolynus, uogas, vaisių ir uogų lapus. Arbatos Lietuvoje tebeverdamos iš liepžiedžių, kmynų, ramunėlių, aviečių, čiobrelių, raudonėlių, mėtų, jonažolių ir kt.
Daugiau tradicinių lietuviškų patiekalų rasite www.skoniukelias.lt
