Riteriai sukūrė tradiciją nusiimti kepurę prieš moterį, reikšdami kavalieriaus pareiškimą „esu Jūsų tarnas“. O kepurių ir jų siuvimo istorija siekia Antikos laikus.
Kepurės – valdžios simbolis
Dabar jau nebeįmanoma tiksliai sužinoti, kada žmogus pirmą kartą iš nudirtos gyvūno odos pasidarė kepurę, tačiau istorikai sutinka, kad galvos apdangalas buvo pirmoji pirmykščių žmonių aprangos detalė. Mūsų nuogi protėviai anksti suvokė, kad galvą reikia dengti nuo kepinančios saulės ir stingdančio šalčio.
Antikos laikais taip pat buvo suvokta, kad galvos apdangalas – ir puiki gynybinė priemonė nuo akmenų ar kitokių ginklų. Egipte rastos skulptūros, piešiniai iš senovės Kinijos ar monetos iš antikinės Graikijos ir Romos parodo, kad anais laikais kepurės ar galvos papuošalai buvo ir valdžios simbolis – o kaip kitaip išsiskirti iš daugmaž panašiai apsitaisiusių žmonių.
Laisvieji romėnai ant pakaušio nešiojo kepuraitę – „petasus“. Išlaisvintajam vergui „petasus“ buvo įteikiama labai iškilmingai, nes tai buvo tikrojo piliečio ženklas. Būtent nuo to kartu su romėnišku pasisveikinimu „servus“ (reiškiančiu „esu tavo tarnas“) ir kilo tradicija nusiimti kepurę kalbantis su aukštesnio socialinio rango asmeniu.
Viduramžiais suvokimas apie kepurių grožį buvo keistas – manyta, kad kuo turtingesnis ar kilmingesnis žmogus, tuo aukštesnė turi būti jo kepurė. Jos rodė rangą, profesiją ar užimamą padėtį – dvasininkų, karių, valdininkų, pirklių, studentų. Atsirado uniforminės – su snapeliu, pavyzdžiui, kepė. XIX a. pabaigoje išplito apskritos su blizgančiu snapeliu. Vėliau išpopuliarėjo megztos kepurės, beretės. Jungtinėje Karalystėje iki šiol kilmingųjų bei aristokratų šeimų moterys dėvi puošniąsias rankomis siūtas skrybėles (angl. fascinator).
Be kepurės viešumoje nesirodyta
Lietuvoje seniausias galvos apdangas buvo siuvamas iš odos ir audeklo, kuris tuo metu buvo audžiamas iš vietinės žaliavos – kanapių, vilnos ar lino. Kailinių kepurių, puoštų metalu, randama IX–X a. vyrų kapuose. Didikai ir turtingieji galvos dangalus siūdinosi iš sabalų kailių, mažiau pasiturintieji – iš bebro, šeško, lūšies, kiškio kailiukų.
Nuo XV a. pabaigos didikai dėvėjo beretes, kalpokus, veltas kepures, būta ir itin puošnių, siūtų iš brangios medžiagos ir kailio. Žiemą nešiotos vilnonio ar pusvilnonio audinio siūtos kepurės, lapės ar kiškio kailiu pamuštos „lapinės“ ausinės. Taip pat veltinės skrybėlės, kurias suveldavo iš valstiečio duodamų vilnų keliaujantys skrybėlininkai. Vasarą, ypač karščių metu dirbant lauko darbus, mėgtos šiaudinės skrybėlės. Jas nusipindavo patys žmonės.
Lietuvos kaimo papročiai reikalavo, kad ištekėjusios moterys visada dėvėtų galvos dangalą. Šventines kepurėles jos dėvėdavo ir po skarelėmis, iš po kurių matydavosi tik kai kurios puošnios detalės. XIX amžiuje paplitusios išeiginės kepurėlės siūtos iš įvairių namie austų ir pramoninių audinių, siuvinėtos, puoštos nėriniais, spalvingais kaspinais, juostelėmis. Megztas kepures nešiojo moterys, vyrai ir vaikai.
XIX amžiaus pabaigoje dėvėtos vilnonės ažūrinės ar siūtos šilkinės, vilnonės ar medvilninės kepurėlės. Iki Pirmojo pasaulinio karo jos buvo labai svarbi aprangos dalis – be jos stengtasi apskritai viešai nesirodyti.
Veltos kepurės – ir nuo karščio, ir nuo šalčio
Veltinio atsiradimu labiausiai turėtų džiaugtis bebrai, nes būtent iš jų kailio iki tol buvo gaminamos tuometinių Europos džentelmenų kepurės. Dėl šios priežasties vienu metu bebrai Europoje net buvo atsidūrę prie išnykimo ribos.
Veltinės kepurės gaminamos veliant vilnos pluoštą, karšinį arba sluoksną. Tik natūrali vilna turi ypatybių susivelti, suformuoti veltinį. Velti galima šlapiuoju būdu naudojant karštą vandenį ir muilą arba sausuoju su specialiomis adatomis. Šio proceso metu vilnos pluoštas plyšta ir sukimba vienas su kitu, sudarydamas tankų vilnos pluoštą. Sausuoju būdu dažniau gaminami žaislai ar papuošalai, o kepurių gamybai dažniausiai pasitelkiamas šlapiasis vėlimas.
Lietuviškos veltinės kepurės dažnai naudojamos pirtyse. Vilna – tai natūralus neaustinis pluoštas, kuris reguliuoja kūno temperatūrą. Tad veltinė kepurė ne tik puikiai saugo žiemą nuo drėgmės ir šalčio, bet ir padeda apsisaugoti nuo drėgmės ir karščio garinėje pirtyje.
Pradedant XX a. III dešimtmečiu jau beveik be išimties pradėtos nešioti pirktinės kepurės. Tačiau vis dar paklausios ir pagamintos amatininkų rankomis. Jų galima įsigyti amatininkų mugėse, rengiamos edukacijos. Dabar Lietuvoje yra 7 sertifikuoti kepurių vėlimo ir siuvimo amatininkai.
