1994 m. Vilniaus istorinis centras – senamiestis – dėl savo išskirtinumo pripažintas pasauliniu mastu ir įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai didžiausias Rytų Europos senamiestis su puikiais gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo stiliaus pastatais, kuriais gali gėrėtis kultūrinį gyvenimą mėgstantys vilniečiai ir miesto svečiai.
Įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą
Vilniaus istorinis centras (angl. Vilnius Historic Centre) 1994 m. gruodžio 17 d. UNESCO Pasaulio paveldo komiteto buvo įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą remiantis (ii) ir (iv) kriterijais*.
Vilniaus istorinis centras – unikalus viduramžiais susiformavusio miesto pavyzdys, kuriame vyko stipri Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika, kelis šimtmečius dariusi įtaką politikos, architektūros, kultūros ir mokslo raidai didelėje Rytų Europos dalyje.
Vilnius, kaip Lietuvos Didžiausios Kunigaikštystės sostinė, iki XVIII a. buvo laikomas kultūriniu ir religiniu šalies centru. O dėl senamiesčio urbanistinio kraštovaizdžio bei išsaugotos didelės pastatų įvairovės Vilnius yra išskirtinis Vidurio ir Rytų Europos miesto pavyzdys.
Atviras įvairioms tautoms ir religijoms
Vilnius yra laikomas daugiakultūriu miestu, nuo seniausių laikų atviru visoms tautoms ir religijoms. Prie miesto augimo prisidėjo ne tik lietuviai. Kitos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautos taip pat darė įtaką Vilniaus augimui savo įvairialypėmis kultūromis bei religijomis.
Antrosios sovietų okupacijos metais, tęsusios penkiasdešimt metų, kultūros paveldo išlikimo svarba buvo būtina sąlyga atkurti Lietuvos valstybingumą. Todėl būtent šiuo laikotarpiu buvo parengti pirmieji senamiesčio atkūrimo projektai. Šalyje, 1990 m. paskelbus nepriklausomybę, Vilnius tapo nepriklausomos valstybės sostine, o miesto senamiestis – pagrindiniu kultūrinio gyvenimo centru.
Vilniaus istorinis centro unikalumas
Vilniaus istorinio centro, kaip urbanistinio ir architektūros ansamblio, savybės:
• Miesto harmoningumas (sintezė) ir integralumas, pasireiškiantis kaip kūrybinės žmonių veiklos bei natūralios miesto aplinkos sąveikos vaisius;
• Miesto planas ir erdvės struktūra, atspindinti visą miesto evoliuciją — nuo Lietuvos valstybės užuomazgų iki XX a. pradžios;
• Senų ir unikalių statinių (objektų) tankumas, jų ansamblių bei meno kūrinių tarpusavio sąveika;
• Pastatų turtingumas, kultūros istorija, tautos ir visuomenės dvasia yra reikšmingas tiek Lietuvos valstybei, tiek dideliam Rytų Europos regionui;
• Svarbių administracinių, kultūrinių, religinių ir kasdieninės miestiečių buities objektų istorinė sankaupa yra ilgametės sostinės ir miesto centro paveldas.
Vilnietiškasis barokas ir persipynę stiliai
Istorijos požiūriu yra išskiriamos pagrindinės Vilniaus senamiesčio pastatų ir jų kompleksų grupės:
- Pilis, Katedra;
- Bernardinų, Šv. Onos, Šv. Mykolo, Švč. Mergelės Marijos bažnyčios;
- Šv. Jonų bažnyčia, Vilniaus universitetas, generalgubernatoriaus rezidencija (dabartinė Prezidentūra);
- Aušros Vartai, Šv. Teresės bažnyčia, Šv. Dvasios cerkvė, Bazilijonų bažnyčia, Nacionalinė filharmonija;
- Šv. Mikalojaus, Pranciškonų, Liuteronų bažnyčios;
- Vizitiečių ir Misionierių bažnyčios.
Vilniaus istorinis centras užima 352 ha teritorijos. Vilniaus senamiestis yra vienas iš Europos miestų, išsaugojusių spindulinį viduramžiams būdingą gatvių tinklą. Senamiestyje išlikę autentiški gyvenamosios, gynybinės ir sakralinės paskirties statiniai turi ne vieno, o kelių architektūros stilių bruožų. Daugybė pastatų Vilniaus senamiestyje išsaugojo kelis istorinius sluoksnius, nes kintant architektūros tendencijoms jie buvo perstatyti prijungiant naujus pastatus prie senų. Dabartinį miesto centrą puošia statiniai, turintys gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo stilių bruožų.
Vilnius, kaip joks kitas Rytų Europos miestas, nusipelno baroko sostinės titulo. Po miestą ištikusių nelaimių daugelis išlikusių senųjų pastatų buvo perstatyti arba atnaujinti vadinamosios Vilniaus baroko mokyklos stiliumi. Ši mokykla neturi analogo Europos baroko architektūroje. Restauruoti pastatai istoriniam miesto centrui suteikė savito grožio.
Ypatingas dėmesys apsaugai
Ypatingas dėmesys yra skiriamas saugomų teritorijų ir visuotinio miesto kraštovaizdžio išsaugojimui. Didelės apimties darbai bei rekonstrukcijos privalo nesukelti žalos senajam miestui.
Senamiesčio apsaugą užtikrina įstatymai ir teisės aktai**. O už aiškių išsaugojimo tikslų ir procedūrų parengimą yra atsakinga Vilniaus senamiesčio išskirtinės visuotinės vertės išsaugojimo ir tausojamojo naudojimo priežiūros komisija.
Visos į Pasaulio paveldo sąrašą siūlomos įrašyti vertybės turi turėti patvirtintą valdymo planą, todėl šiuo metu yra parengti Vilniaus istorinio centro išskirtinės visuotinės vertės valdymo sistemos metmenys.
*(ii) kriterijus: „Vilnius yra išskirtinis viduramžiais susiformavusio miesto pavyzdys, kelis šimtmečius daręs didelę įtaką architektūros ir kultūros raidai didelėje Rytų Europos dalyje“.
(iv) kriterijus: „Dėl miestovaizdžio ir išsaugotos didelės pastatų įvairovės Vilnius yra išskirtinis organiškai per penkis amžius susiformavusio Vidurio Europos miesto pavyzdys“.
**Vilniaus istorinio centro apsaugą užtikrina nuostatos, apibrėžtos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatyme, Saugomų teritorijų įstatyme ir kituose teisės aktuose. Įstatymo galią Vilniaus senamiesčio valdymui taip pat turi Lietuvos Respublikos ratifikuoti tarptautiniai dokumentai, o vertybės savybes saugoti padeda Vilniaus miesto strateginis planas, Vilniaus miesto bendrasis planas bei Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas.
