Kuršių nerija – unikalus gamtos ir žmogaus bendras kūrinys. 98 km ilgio ir 0,4-4 km pločio smėlio kopų pusiasalis skiria Kuršių marias nuo Baltijos jūros.
Įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą
Kuršių nerija (angl. Curonian Spit) 2000 m. gruodžio mėnesį buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą remiantis (v) kriterijumi. Jis nusako, jog Kuršių nerija yra išskirtinis smėlio kopų kraštovaizdžio, kurio išlikimui nuolatinį pavojų kelia gamtos stichijos (vėjas, potvyniai ir atoslūgiai), pavyzdys. Po pragaištingo žmogaus įsikišimo, vos nesunaikinusio nerijos, ji buvo atkurta didžiulių XIX a. pradėtų ir iki mūsų dienų tebesitęsiančių apsaugos ir sutvirtinimo darbų dėka.
Harmoninga žmogaus ir gamtos sąveika
Kuršių nerijos kraštovaizdis suformuotas harmoningos žmogaus ir gamtos sąveikos. Kultūrinio Kuršių nerijos kraštovaizdžio atmosferą ir išskirtinumą lemia ne tik gamtos grožis, tačiau ir autentiškas vietinis nematerialusis paveldas. Tai ir tradiciniai amatai, ir regiono folkloras, ir meno tradicijos, ir vietovės plėtrai svarbus jūrinis kultūros paveldas bei etnografinė žvejų gyvensena. Kuršių nerijos nematerialiajam paveldui taip pat svarbios jau XIX a. pradėjusios klostytis rekreacinės veiklos ir kultūrinio poilsio tradicijos.
Kuršių nerija yra išskirtinis žmogaus ir gamtos sambūvio pavyzdys, iliustruojantis žmogaus sugebėjimą prisitaikyti prie gamtos jos nepažeidžiant.
Istorijos vingiai: valdė vis kiti
Žmonės Kuršių nerijoje apsigyveno jau priešistoriniais laikais. Mokslininkai teigia, kad Kuršių neriją Baltijos jūros bangos ir vėjai suformavo daugiau kaip prieš 5 tūkst. metų. Ties Sembos pusiasaliu iš pradžių susidarė plika siaura jūros smėlio juosta, kuri pamažu ilgėjo. Ilgainiui jūros bangos ir srovės sunešė vis daugiau smėlio, juosta platėjo ir galiausiai atskyrė marias nuo jūros.
Kuršių nerijos pasididžiavimas – smėlio kopos – susidarė vėjui pustant išdžiūvusį smėlį. Vėjo genamos kopos slinkdavo į marias, taip pakrantę paversdamos sausuma.
Smėliu užpildama marias nerija platėjo, traukėsi iš vakarų į rytus. Šis slinkimas sustojo, kai akmens amžiuje čia ėmė augti miškai. Spėjama, kad tuo metu Kuršių nerijoje apsigyveno ir pirmieji žmonės.
Nerijos vardo kilmė siejama su kuršiais – vakarų baltų gentimi, kuri gyveno dabartinės Latvijos ir šiaurinės Lietuvos dalies pajūryje.
Kuršių nerijos urbanizacija prasidėjo XIII amžiuje, kai šią teritoriją užkariavęs Kryžiuočių ordinas. Vėliau nerija atiteko Prūsijos kunigaikštystei, o nuo 1871 m. ji pateko į Vokietijos rankas. Lemiamo 1923 m. Klaipėdos sukilimo dėka Kuršių nerijos šiaurinė dalis buvo prijungta prie Lietuvos.
Tačiau Lietuva kraštu pasidžiaugė neilgai. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Kuršių nerija su Klaipėdos kraštu vėl atiteko Vokietijai. Nacistinei Vokietijai pralaimėjus šį karą, šiaurinis Kuršių nerijos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos SSR, o pietinis – prie Rusijos Kaliningrado srities.
Žlugus Sovietų Sąjungai bei Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šiaurinė Kuršių nerijos teritorija vėl tapo Lietuvos Respublikos dalimi.
Vientisumas ir autentiškumas
Žmogaus ir gamtos sąveika suformavo autentišką Kuršių nerijos kultūrinį kraštovaizdį, kurio vertingiausi elementai ir ypatumai yra:
- Kultūrinis kraštovaizdis, atspindintis harmoningą gamtos ir žmogaus sambūvį, bei įspūdingos Kuršių marių bei Baltijos jūros panoramos;
- Kultūriniai elementai: istorinė pašto kelio trasa, senieji tradiciniai žvejų kaimai, kurortinės gyvenvietės, profesionalios architektūros statiniai (švyturiai, prieplaukos, bažnyčios, mokyklos, vilos);
- Jūrinio paveldo, gamtos ir žmogaus sukurti elementai: didysis kopagūbris, kopos, žmonių sukurtas apsauginis pajūrio kopagūbris, pajūrio ir pamario miškai, pamario pusiasaliai (ragai), smėlynų augalija ir gyvūnija, įskaitant paukščių migracijos kelius.
Pavojų kelia ne tik gamtos stichijos
Kuršių nerijos išlikimui nuolatinį pavojų kelią ne tik gamtos stichijos, bet ir žmogaus veikla. Vietovė yra itin jautri klimato kaitos grėsmei. Nepalankūs klimato pokyčių reiškiniai, neatsakingos žmogaus veiklos ir karščių sukelti gaisrai, intensyvi plėtra ir turizmas yra tik keli grėsmingi pavojai.
Norint išsaugoti Kuršių nerijos ypatingą grožį bei gamtos ir kultūros savybes, vietovė yra dėmesingai saugoma. Kuršių nerija abiejose valstybėse yra išsidėsčiusi nacionaliniuose parkuose, o jų statusas leidžia užtikrinti vietovės apsaugą. Už Kuršių nerijos išsaugojimą yra atsakingos abi valstybės, kurioms ji priklauso*.
* Lietuvos Respublikoje bet kokia veikla, kelianti grėsmę ar žalojanti visuotinę Kuršių nerijos vertę, yra draudžiama vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymu ir Kuršių nerijos nacionaliniu parko apsaugos reglamentu. Rusijos Federacijoje atitinkamai galioja saugomų gamtos teritorijų įstatymai. Lietuvos Respublikoje apsaugos funkcija yra pavesta Aplinkos ministerijai, o Rusijos Federacijoje – Gamtos išteklių ir aplinkos ministerijai. Abi vyriausybės įsteigė nacionalinių parkų direkcijas, atliekančias pagrindinę vietovės išsaugojimo ir pakrantės priežiūros funkciją.
