Žvakė – tai vaško, parafino arba kitos riebalinės medžiagos cilindrinis ritinėlis su dagčiu viduryje. Žvakės naudojamos apšvietimui, religiniais ir ritualiniais tikslais, jaukiai atmosferai sukurti, aromatizuotos – kvapų terapijoje.
Šviesa, religija, estetika
Žvakės visada turėjo savo vertę ir paklausą. Prieš išrandant elektrą, žvakės ir žibalinės lempos dažniausiai naudotos apšvietimui. Iki XX amžiaus žvakės buvo labiausiai paplitusios Šiaurės Europoje. Pietų Europoje ir Viduržemio jūros regione buvo naudojamos žibalinės lempos.
Išpažįstantieji krikščionybę žvakes naudoja kaip Dievo šviesos šaltinį, kartais žvakės šviesa lyginama su Jėzaus Kristaus šviesa. Žvakės dažnai deginamos bažnyčiose.
Dabartiniame pasaulyje žvakės daugiausia naudojamos dėl estetinės vertės ir kvapo, jos sukuria jaukią, šiltą, romantišką atmosferą. Taip pat deginamos religiniais bei ritualiniais tikslais. Kartais praverčia prireikus avarinio apšvietimo, kai nutrūksta elektros tiekimas. Aromatizuotos žvakės naudojamos aromaterapijoje.
Lietos arba lipdytos
Žvakės dagtis turi įtakos, kaip žvakė dega. Degantis dagtis išlydo žvakės kurą, jo lydalas kyla dagčio kapiliarais ir garuoja. Remiantis apskaičiavimais, siaurėjanti parafininė žvakė tolygiai dega maždaug 0,1 g/min. greičiu ir skleidžia maždaug 80 W galios šilumą.
Lietuvoje plėtojantis bitininkystei imta gaminti žvakes iš bičių vaško. Nuo XIV a. žvakės buvo liejamos „su lanku“ – kai ištirpintas vaškas pilamas ant siūlo ratu. Meistrai šio darbo paslapčių išmokdavo ir amatą paveldėdavo iš savo tėvų, artimųjų, giminaičių, kurie laikė bites. Žvakių liejikų buvo sąlyginai mažai. Tai buvo amatas, pasireiškiantis kaip pomėgis, o ne kaip verslas.
Lietuvoje amatininkai žvakes gamina senuoju būdu, rankomis. Lietiniu arba lipdytiniu būdu. Lipdytiniu būdu žvakės yra kočiojamos. Lietinės žvakės gaminamos vienu iš seniausių Lietuvoje žinomų būdų – liejant šiltą vašką ant pakabinto dagčio. Po kiekvieno liejimo žvakė priauga po vieną vaško sluoksnį. Žvakėms lieti turimos specialios formos, vėliau žvakelės dar išraižomos.
Amatui – ne mažiau kaip tūkstantis metų
Žvakių liejimo paprotys, kuriam jau ne mažiau kaip 1000 metų, Lietuvoje išliko nepakitęs iki šių dienų. Šios klasikinės žvakės dažniausiai buvo naudojamos per giminei svarbias iškilmes – metinių šeimos susibūrimų ar šeimos pagausėjimo progomis. Tokias žvakes dovanodavo krikštijam kūdikiui, o vestuvių metu jas uždegdavo jaunavedžiams. Jos neatsiejamos Velykų, Joninių, Vėlinių bei Kalėdų dalis. Žvakės puošia tiek šventinį, tiek kasdieninį stalą, namus užliedamos saldžiu vaško kvapu.
Šios žvakės yra sertifikuotos kaip Lietuvos tautinis paveldas. Pastaruoju metu žmonės vis labiau domisi vaškinėmis žvakėmis, noriai jų įsigyja. Lietuvoje sertifikuotų amatininkų, gaminančių tiek lietines, tiek lipdytines žvakes, yra 19.
