Sklando legenda, jog pirmasis kilimas atsirado Nojaus laive, kai laivu plaukusių avių vilnos krito ant grindų, drėko ir buvo trypiamos kanopų. O kai avys paliko laivą, ant grindų gulėjo šiltas vilnonis kilimas. Vėlimas yra viena seniausių vilnonių audinių gamybos technikų, kuri nėra užmiršta ir šiais laikais.
Pirmieji velti gaminiai
Archeologai pirmų veltų gaminių atsiradimą žymi VI–V a. pr. m. e. Laukiniams gyvūnams ėmus šertis, senovės žmonės surinkę jų vilną gamindavo pirmuosius primityvius rūbus. Žmonės suprato, jog apsivilkę avies kailiu jie gali ištverti net šalčiausias žiemas ir karščiausios vasaros temperatūras. Juk vilna – tai natūralus neaustinis pluoštas, kuris puikiai saugo nuo drėgmės ir šalčio. Vilna puikiai reguliuoja kūno temperatūrą, todėl avint būtent iš vilnos pagamintus veltinius batus žmonių kojos nešaldavo ir neprakaituodavo.
Tik natūrali vilna turi ypatybių susivelti
Būtent tik natūrali vilna turi ypatybių susivelti, formuoti veltinį. Vilnos vėlimui nereikia verpimo ratelių, audimo staklių. Tai yra pats paprasčiausias mechaninis procesas, kurio metu natūralus gyvulinis pluoštas, veikiamas drėgmės, karščio, trynimo ir spaudimo, tampa vientisu kūriniu – veltiniu.
Veltinis dažniausiai yra veliamas iš vilnos pluošto, karšinio ar sluoksnos. Velti galima šlapiuoju būdu su karštu vandeniu ir muilu arba sausuoju, naudojant specialias adatas. Šio proceso metu vilnos pluoštas plyšta ir susikimba vienas su kitu, sudarydamas tankų ir vienalytį vilnos pluoštą. Sausas vilnos vėlimo būdas naudojamas gaminant žaislus, papuošalus, figūrėles, lėles. O šlapias vėlimas tinka plokščių daiktų gamyboje, tokių kaip skraistės, šalikai, drabužiai bei paveikslai.
Vilna pasižymi puikiomis gydomosiomis savybėmis. Pavyzdžiui, avint veltinius gerėja kraujotaka, slopinami uždegimai ir stiprinamas organizmas. Įdomu, jog pat Petras Pirmasis mėgo vaikščioti apsiavęs veltiniais, kuriuos jis audavosi ant basos kojos. Rusijos caras sakydavo, kad su jais jo kojos kvėpuoja, o sveikata stiprėja.
Iš kur kilo žodis „milinė“?
Kitas labai populiarus gaminys iš vilnos – milas. Tai - jau staklėmis išaustas ir suveltas storas vilnonis audinys. Natūralios pluošto spalvos arba dažytas, buvo veliamas namie arba vėlyklose. Lietuvoje iki XX a. vidurio milą ausdavo kaimo moterys, iš jo valstiečiai siūdinosi šiltus viršutinius drabužius (rudines, vyriškus kostiumus, paltus, švarkus). Archeologų rasta storo IX a. – XII a. austo milo fragmentų. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje milo drabužius dėvėjo ir miesto darbininkai. Iki XIX a. Lietuvoje milas buvo vienspalvis, daugiausia pilkas, juodas, rudas, vėliau raštuotas, įvairių spalvų siūlų, skirtingų metmenų ir ataudų. Nuo žodžio milas lietuvių kalboje kilo žodis milinė – kariškas paltas.
Nepamirštas iki šiol amatas
Nors šiais laikais yra daugybė medžiagų, kurios gelbsti nuo šalčio, tačiau velti vilną žmonės nepamiršo iki šiol. Šiandien ši viena iš seniausių tekstilės rūšių vėl tapo aktuali ir madinga. Pusiau užmirštas amatas atgimė šiuolaikinėje mados industrijoje, o veltinis, pagamintas pagal senovinę technologiją, įgavo daug naujų spalvų.
Vis dėlto vėlimas – nelengvas darbas, kuriam reikia daug fizinių jėgų. Ilgai ir intensyviai veliant pavargsta rankos, nugara. Daugelis amatininkų, užsiimančiu šiuo amatu, sako, jog darbui reikia kantrybės. Tačiau kai veliama savo malonumui, darbas veikia kaip būdas atsipalaiduoti. Šiuo metu Lietuvoje yra 31 sertifikuotas amatininkas.
