Anksčiau kaimo žmonės augino avis, sėjo linus, kanapes, o ilgais rudens ir žiemos vakarais patys prisiverpdavo siūlų. Būta papročio patinkančiai merginai dovanoti dailiai išdrožtą verpstę. Verpimas dovanota verpste reikšdavo tylų sutikimą tekėti.
Seniausias būdas – sukimas pirštais
Žmogus mokėjo verpti jau akmens amžiuje – X – XII tūkstantmetyje prieš Kristų. Seniausias verpimo būdas – linų pluošto sukimas pirštais. Taip verpė daugelis pasaulio tautų. V tūkstantmetyje prieš Kristų žmonės sugalvojo pirmąjį verpimo įrankį – verpstę. Tai plonėjantis apvalus pagaliukas ir ant jo užmautas smagratis iš molio, akmens ar gintaro arba išpjautas iš to paties medžio gabalo. Iš pradžių reikėdavo iš pluoštinės medžiagos ištraukti pluoštelį gijų, jas susukti į mažą kuodelį ir jį pritvirtinti prie verpstės.
Kinijoje Vakarų Hanų dinastijos laikais (206 m. prieš Kristų – 25 m. po Kristaus) nežinomas išradėjas verpstę uždėjo ant ašies su varomuoju ratu, kuris buvo sukamas ranka. Taip atsirado verpimo ratelis.
Į Europą verpimo rateliai atkeliavo tik XIII amžiuje. Čia jie taip pat buvo sukami ranka. Spėjama, kad praėjus 250 m. Anglijoje buvo sukonstruotas verpimo ratelis su kojos pamina.
Nežinoma, kada verpimo ratelis atsirado Lietuvoje
Lietuvoje medinė verpstė buvo pagrindinis verpimo įrankis iki XIX a. pradžios, nors tuo metu ją jau sparčiai ėmė stumti verpimo ratelis. Sunku nustatyti, kada jis pasirodė mūsų krašte. Rytprūsių lietuviai, kaip teigė Kristijonas Donelaitis, rateliu verpė XVIII a. pirmoje pusėje. Dažniausiai buvo verpiami vilnų, linų, kanapių pluoštai.
Manoma, kad į Lietuvą pirmieji rateliai atėjo iš Vokietijos. Kai kurie Lietuvos dvarai juos turėjo jau XVI–XVII amžiuje, o XVIII a. pirmoje pusėje jais verpė ir baudžiauninkės. Ratelis iš pradžių buvo retas ir brangus daiktas, todėl dar XIX amžiuje ne visoms valstietėms prieinamas. Paprastai vidutinių ir neturtingųjų valstiečių šeimos turėjo po vieną ratelį, kai kurios moterys dar verpdavo verpstėmis. Verpimo rateliai Rytų ir Pietryčių Lietuvoje atsirado dar vėliau – XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje.
Nuo verpstės – iki įmonių
Dažniausiai verpdavo moterys žiemą, laisvu nuo žemės ūkio darbų laiku. Buvo verpiama ne tik dvarui, bet ir šeimai. Iki XIX a. pabaigos, vietomis dar ir XX a. pirmojoje pusėje kaimo moterys rinkdavosi drauge kartu verpti bei vakaroti. Jos lenktyniaudavo, pasakodavo nutikimus, dainuodavo, vaišindavosi. XX a. pradžioje valstiečių vilnas ir linus už piniginį arba natūrinį atlyginimą verpdavo ir miestietės, vėliau atsirado amatininkų, verpiančių mašinomis.
Verpimo manufaktūros pradėtos steigti XVIII a. Vieną pirmųjų grafas A. Tyzenhauzas įrengė Gruzdžiuose (vėliau – Gardine). XIX a. siūlai buvo verpiami kai kurių dvarų manufaktūrose, XX a. pradžioje – Juodupės vilnonių audinių fabrike ir kitose mažose įmonėse. Verpyklas turėjo dauguma XX a. pirmoje pusėje įsteigtų vilnonių ir lininių audinių audimo įmonių. XX a. antroje pusėje didelių verpimo ir audimo fabrikų pastatyta Vilniuje, Panevėžyje, Kaune, Alytuje, Marijampolėje.
Šiuo metu Lietuvoje yra 10 sertifikuotų verpimo amatininkų, gaminančių daugiausia vilnonius, lininius, kanapinius ir dilgėlinius verpalus.
