Kai dailidės iškeldavo ir prie gegnių pritvirtindavo pabaigtuvių vainiką, parodydavo, kad darbą gali pradėti stogdengiai, stogus dengiantys žmonės.
Nendrinis stogas – vienas seniausių pasaulyje
Kiekviena kultūra pačiuose įvairiausiuose pasaulio kampeliuose pastatus, kuriuose gyvendavo, laikydavo maistą, gyvulius ar kitus svarbius daiktus, stengdavosi apsaugoti dengdami iš gamtos gautomis medžiagomis. Tačiau, žinoma, stogdengių, kaip atskiros profesijos atstovų, anuomet nebūdavo.
Prieš tūkstančius metų seniausiose Rytų Azijos bei Afrikos civilizacijose stogdengystės tradicijos prasidėjo nuo nendrių. Būtent šia sudžiovinta medžiaga buvo dengiami pastatai. Nepralaidi lietui, vėjui, sauganti nuo saulės kaitros – nendrės vertintos dėl šių savybių, užtikrinančių žmogaus gyvenimo gerovę ir šilumą. Kiek vėliau, o kai kuriose kultūrose kartu su nendriniais stogais buvo imti daryti ir moliniai stogai. Jie vertinti dėl savo tvirtumo, ilgaamžiškumo bei patalpai suteikiamos gaivos. Nuo III-I a. pr. Kr. stogai buvo dengiami ir keraminėmis čerpėmis. Archeologai tvirtina, kad čerpinis stogas atlaiko 100 ir daugiau metų.
Nuo rugių šiaudų iki keraminių čerpių
Lietuvoje iki XX a. stogus dengė ruginiais šiaudais, o pamaryje ir pajūryje – nendrėmis, vėliau skiedromis (kitaip vadinama malksnomis). Stogams nesugulusių rugių būdavo pripjaunama iš anksto, o jų varpos atsargiai nukuliamos spragilais arba nubloškiamos. Po Pirmojo pasaulinio karo paplito skiedriniai stogai.
Atsiradus mūrinei statybai, stogų dengimui pradedamos naudoti dirbtinos, specialiai stogams gaminamos medžiagos: apdorotas akmuo, švino ir vario lakštai, vėliau – keraminės čerpės. Spėjama, kad Lietuvoje keraminės čerpės atsirado kartu su mūrine pilių, rūmų ir bažnyčių statyba – XII-XIV amžiuje. XX a. pradžioje čerpes imta gaminti pramoniniu būdu.
Meistrai važinėdavo iš kaimo į kaimą
Stogą (šiaudinį ar skiedrinį) dengė stogdengys, kurių būdavo kiekviename kaime. Vadinami jie buvo meistrais (Dzūkijoje — maistros). Gabesni, geriau dirbantys važinėdavo iš kaimo į kaimą. Lietuvoje stogdengiais nuo seno dažniausiai būdavo mažažemiai valstiečiai.
Stogą nendrėmis ir šiaudais klodavo nuo kairiojo krašto apačios, vadinamojo pasterblio. Šiaudų eilė buvo prispaudžiama kartele, ši prie grebėsto rišama žilvičio, blindės arba ievos vytele, o po Pirmojo pasaulinio karo – dažniausiai viela. Šiaudai būdavo klojami specialia mentele. Stogdengiai dažniausiai dirbdavo sėdėdami ant kėdutės (krėsliuko), užkabintos už gegnės. Padėjėjai stogdengiams užnešdavo šiaudų ir nendrių kūlius kopėčiomis arba juos užkeldavo specialia svirtimi. Nendrinis stogas yra ilgaamžis. Skaičiuojama, kad jis tarnauja apie 50 metų.
Skiedriniai stogai pakeitė šiaudinius stogus, nes buvo ilgaamžiškesni ir ne taip greit užsidegantys. Skiedros buvo drožiamos dažniausiai iš drebulės, nes bėgant laikui džiūdama ji tampa vis tvirtesnė. Aukštaitijoje skiedras drožė ir iš alksnio, o Dzūkijoje naudojo ir pušį ar eglę. Kokybiškai uždengtas skiedrų stogas tarnaudavo apie 30 metų, o atskirais atvejais ir iki 50 metų.
Praeito amžiaus pradžioje skiedras drožė rankiniu būdu naudodami primityvų sverto principu veikiantį mechanizmą, vėliau specialiomis maniežinėmis staklėmis sukamomis vyrų arba arklių ir tik vėliau atsirado mechaninės skiedrinės, varomos garo, vidaus degimo, elektros varikliais.
Šiuo metu renesansą išgyvena nendriniai ir skiedriniai stogai. Lietuvoje yra 10 sertifikuotų stogdengystės amatininkų, stogus dengiančių nendrėmis, šiaudais ir skiedromis.
