Svarbu nesumaišyti stalių su jiems giminingais amatininkais – dailidėmis ar baldžiais. Jau prieš daugelį metų staliai tapo atskira amatininkų grupe. Kitaip nei dailidžių, stalių darbas labiau susijęs su namo vidaus įrengimu.
Seniausi rasti stalių dirbiniai
Medžio apdirbėjo profesija priskirtina prie seniausių profesijų. Pirmykščiai žmonės medieną naudojo ne tik būstams statyti, bet ir ginklams bei darbo įrankiams gaminti. Manoma, kad seniausi medienos dirbiniai priklausė Europos neandertaliečiams. Archeologai, tyrę paleolito laikų vietovę Schöningene, Vokietijoje, rado 300 tūkst. metų senumo medines ietis, strypą ir dvigubas smigias lazdas.
Stalystės istorijos pradžia Lietuvoje
Stalystės pradžia Lietuvoje laikoma XIV a. Staliai ir jų dirbiniai mūsų krašto istoriniuose šaltiniuose minimi jau nuo seniausių laikų, tačiau pirmasis rašytinis šaltinis, liudijantis organizuotą stalystės veiklą, yra tik iš XVI a., kai Lietuvos miestų amatininkai ėmė jungtis į cechus. 1562 m. buvo įkurtas bendras balnių, pakinktininkų, pozumentininkų ir stalių cechas. 1578 m. staliai nuo jo atsiskyrė ir kitais metais įkūrė savarankišką cechą.
Augusto III patvirtintas Vilniaus stalių cecho statutas saugojo stalius nuo konkurencijos – kitų cechų meistrams draudė gaminti ir turguje parduoti stalių gaminius. XIX a. viduryje Vilniuje dirbo apie 30 stalių meistrų, kurie turėjo apie 90 mokinių ir 50 pameistrių. Mokiniai, dažniausiai meistro išlaikomi, amato mokydavosi nuo ketverių iki devynerių metų. Daugelis meistrų buvo atvykėliai, dažniausiai iš Prūsijos, Lenkijos.
Darbo įrankius pasigamindavo patys
Staliai gamindavo įvairaus sudėtingumo dirbinius iš medienos. Pradedant smulkiais virtuviniais reikmenimis (pavyzdžiui, kočėlai) ir nedideliais interjero elementais, baigiant langais ir durimis, pertvaromis, laiptų turėklais, palangėmis, langinėmis. Jie taip pat klodavo lentų ir parketo grindis, stiklindavo langus. Dažnai puošdavo pastatus ornamentais, kuriais buvo paryškinamos svarbiausios trobesio vietos, sušvelninamas perėjimas iš vienos medžiagos į kitą. Puošniausia stogo dalis buvo skliautas, kuris buvo puošiamas lėkiais (aut. past. pastatų kraigo galo puošybos elementas), vėjalentėmis, skliauto langelio apvadais.
Staliai daugiausia darbo turėjo žiemos metu. Amatininkai įrankius pasidarydavo patys, metalines jų dalis kaldavosi pas kaimo kalvius. Įvairūs medžio apdirbimo įrankiai naudoti medžiui pjauti, žievinti, gręžti, tašyti, skobti, obliuoti, tekinti. Obliai – vieni seniausių žmonijos išradimų. Pirmieji obliai, kurie buvo rasti Pompėjoje, priskiriami I mūsų eros amžiui, nors plačiau Europoje paplito tik XV – XVI amžiuje, o Lietuvoje – XVIII – XIX amžiuje.
Stalių darbas yra labai įvairus. Pirmiausia stalius turi mokėti skaityti brėžinius. Specialistas privalo išmanyti įvairias medienos rūšis bei atskiras jų savybes, taip pat medienos džiovinimą, sandėliavimą, apdorojimą individualiais ir universaliais įrankiais. Stalius privalo žinoti ir kaip teisingai medieną pjauti, lyginti, klijuoti, lakuoti, dažyti.
Stalystė šiais laikais
XX a. pab.–XXI a. pr. staliai dirba medienos apdirbimo įmonėse, specializuotose stalių dirbtuvėse, statybos ir remonto įmonėse. Ir šiais laikais stalių darbai yra ypatingai reikalingi ir paklausūs. Lietuvoje yra 16 sertifikuotų stalystės amatininkų.
