Viena skarelė su skirtingai išsiuvinėtais kampais - dviem sekmadieniams.
Pirmieji siuvinėjimai
Siuvinėjimo kilmė datuojama apie 5000 metų pr. Kr. Rašytiniai šaltiniai byloja, jog šio amato šaknys – Rytuose. Iki šių dienų išliko dygsniuotų motyvų ant faraonų sarkofagų. Senovės tautos rūbus gamino iš lino ir vilnos. Tuomet buvo grubiai, netaisyklingais raštais siuvinėjami apsiaustai. Kinijoje ir Indijoje rūbai gražinti šilko siūlais, brangakmeniais ir perlais. Praeityje gausiai puošti rūbai buvo valdžios ir turtų simbolis.
Pradžioje raštai buvo kopijuojami iš rankų į rankas, vėliau piešiniai išleidžiami knygų pavidalu. 1527 m. išspausdintas pirmasis siuvinėjimo schemų rinkinys, kuriame dominavo gėlių motyvai.
Puošė ypatingą reikšmę turinčius lietuvių daiktus
Istoriku teigimu, pirmieji rašytiniai šaltiniai apie siuvinėjimą Lietuvoje yra XVI a. Vieno prancūzų keliautojo laiške užsimenama apie kunigaikščio Vytauto jam dovanotą galvos apdangalą, kuris buvo dekoruotas išsiuvinėtais raštais. Teigiama, kad mūsų protėviai siuviniais puošdavo tik ypatingą reikšmę turinčius daiktus arba drabužius, kurie buvo naudojami ne buityje, o įvairių apeigų metu ar bažnytinėms reikmėms.
Kaimuose iš pradžių siuvinėta naminiais lininiais, vėliau – pirktiniais medvilniniais ir šilkiniais siūlais. XIX a. pabaigoje Pietryčių Lietuvoje marškinių rankovės ir apykaklės pradėtos puošti juodais ir raudonais siūlais augalų ir geometriniais raštais. Dzūkės ir suvalkietės ryšėjo tamsias prijuostes, išsiuvinėtas įvairiaspalviais skaistgijų arba šilkavilnės siūlų ornamentais. Klaipėdos krašte moterys nešiojo delmonus (puošni kišenė, austine juostele rišta prie juosmens), gražintus įvairių spalvų gėlytėmis, paukščiukais.
Amatas vis tobulėjo
Laikui bėgant, siuvinėjimo menas ištobulėjo ir Lietuvoje. Tam įtakos turėjo nuolatinis amatininkų noras sukurti ką nors nauja bei neįprasta. Taip atsirado siuvinėjimas juostelėmis, kaspinais bei karoliukais. Daugiausia vyravo augalų raštai: gėlės, lapai, uogos, vaisiai. Buvo naudojami įvairūs audiniai ir lininiai, vilnoniai, medvilniniai bei šilkiniai siūlai.
Siuvinėtojos mokėjo daug technikų, kurios yra naudojamos ir dabar. Labiausiai paplitusios – adinukė, šešėliavimas ir peltakiavimas, siuvinėjimas kryželiu bei lygusis. Adinukė – vienspalvis siuvinėjimas, kuriuo puošiami marškiniai, palaidinės, skarelės, nosinės, prijuostės, apatiniai sijonai, lovos baltiniai. Lietuvėms būdingiausia baltoji adinukė, kai baltas audinys siuvinėjamas baltais siūlais.
Šešėliavimo technika – kai siuvinėjama mažais vertikaliais brūkšneliais ir pamažu siūlėmis spalvinamas paveikslas. Tarpusavyje sujungus siūles ir keičiant siūlų spalvas, išgaunami įvairūs spalvų perėjimai ir tonai. Šis siuvinėjimo būdas įspūdingas tuo, kad sukuria itin tikrovišką vaizdą. Tai – tarsi tapymas siūlais. Taip dailinami drabužiai, staltiesės, takeliai, šalikai, pagalvėlės, skarelės ir kitos smulkmenos.
Peltakiavimo būdu raštai išgaunami iš lino traukiant siūliukus ir juos apsiuvant. Paprasčiausias peltakiavimo būdas - iškirptos tam tikros linijos ir ištraukyti siūliukai. Šia technika gražinamos staltiesės, nosinaitės.
Siuvinėjimas kryželiu – ant specialios medžiagos kryželio formos dygsneliais (X) perkeliami atitinkami simboliai pavaizduoti schemoje. Ši technika naudojama drabužiams, pagalvėlėms ir servetėlėms puošti bei paveikslams kurti.
Lygusis siuvinėjimas – kai įvairaus ilgio vienspalviais ar kelių spalvų dygsniais lygiai užpildomas pasirinktas audinio plotas. Šiuo būdu dailinami rūbai, nosinės bei lovos baltiniai.
Anksčiau moterys pačios labai plonai verpė lininius siuvinėjimo siūlus. Juos stipriai susukdavo iš dviejų ar trijų gijų, skalbė, balino. Po kiekvieno skalbimo toks siuvinys darydavosi vis baltesnis, blizgesnis ir gražesnis. Atsiradus medvilniniams siūlams, jais imta dailinti lininius ir medvilninius rankdarbius.
Siuvinėjimas rankomis – prabangos ir kokybės ženklas
Siuvinėjimas itin plėtotas dvaruose ir vienuolynuose. Nuo XIX a. tai tapo bajorų ir miestiečių pomėgiu. Siuvinėjimu buvo puošiami drabužiai, audiniai, liturginė tekstilė (vėliavos, baldakimai, bažnytiniai drabužiai), baldų užtiesalai, sienų apmušalai, portjeros, prijuostės. Tamsūs apatiniai sijonai pažeme buvo puošiami augalų ornamentais. Baltus medvilninius sijonus apačioje gražino baltu siuvinėtu kiauraraščiu. Tokie rankdarbiai buvo stambesni nei ta pačia technika puoštos baltos medvilninės skarelės. Dažniausiai skirtingais sudėtingais ornamentais buvo siuvinėjami du priešpriešiniai skarelių kampai. Gobiantis skarą, vienas kampas lenkiamas į viršų vieną sekmadienį, antras kampas – kitą sekmadienį.
XX a. 1 pusėje siuvinėjimo buvo mokoma gimnazijose ir specialiuose kursuose. Šis amatas buvo itin populiarus buityje ir po Antrojo pasaulinio karo. Dažna lietuvė dar iki XX a. pabaigos buvo gerai įvaldžiusi šį meną. Vėliau vykstant kultūros modernizacijai, dėmesys siuvinėjimui sumenko ir jis labiau plėtotas profesionaliojoje tekstilėje.
Siuvinėjimas rankomis dabar – prabangos ir kokybės ženklas. Šį amatą pasitelkia aukštosios mados namai, kurdami savo šedevrus. Šiuo metu Lietuvoje yra 17 sertifikuotų siuvinėjimo meistrų.
