Tai vienas seniausių amatų, kai gaminiai iš plastiško įvairių rūšių molio formuojami žiedimo ratu, lipdomi rankomis, presuojami arba štampuojami.
Istorija siekia neolitą
Puodai būna įvairių formų, nedekoruoti ar puošti raižytais, reljefiniais ir tapytais augaliniais, geometriniais ornamentais, figūrinėmis kompozicijomis, neglazūruoti ar dengti spalvota glazūra. Prieš degimą gaminiai džiovinami, paskui degami maždaug 900–1450 laipsnių temperatūroje, taip jiems suteikiama tvirtumo, o glazūruotas dirbinys degamas dar kartą.
Jau neolite iš molio su priemaišomis buvo lipdomi puodai maisto gamybai ir laikymui. Nuo seniausių laikų puodininkyste užsiėmė tiek vyrai, tiek moterys. 4 tūkst. pr. Kr. Artimųjų Rytų šalyse pradėtas naudoti žiedimo ratas, iš pradžių sukamas rankomis, o vėliau kojomis. Nuo 1 tūkst. pr. Kr. žiedimo ratas pradėtas naudoti ir Europoje. Puodininkystė išpopuliarėjo senovės Graikijoje ir Romoje, o ištobulėjo Tolimųjų Rytų šalyse.
Amatas Lietuvoje atsirado kartu su žiedimo ratu
Lietuvos teritorijoje taip pat randama lipdytų molinių indų iš neolito. Jie naudoti kaip maisto produktų laikymo, gaminimo, valgymo ar įkapių indai. Puodžiaus amatas atsirado tik tada, kai X a. Lietuvoje atsirado žiedimo ratas. O XIII a. miestuose atsirado ir kojinis žiedimo ratas. Molinius dirbinius pradėta degti puodžių krosnyse. XIV–XV a. puodžiai kūrėsi prie pilių, dvaruose, o XVI a. pradėjo burtis į cechus. XIX a. pab.–XX a. Vakarų Lietuvoje, Suvalkijoje, Rytų Lietuvoje, Vidurio ir Šiaurės rytų Lietuvoje susiklostė savitos puodininkystės gamybos technikos, dirbinių formos ir tradicijos.
Puodininkystė labiausiai plėtota Žemaitijoje. Jos centrai susikūrė tose vietovėse, kur buvo iškasama tinkamo molio. Dėl gausių raudonojo molio telkinių natūralumu ir paprastumu išsiskirianti puodininkystė klestėjo Kuršėnuose.
XIX a. pab.–XX a. pr. Suvalkų ir Kauno gubernijose dauguma žiedėjų dirbo pavieniui kaimuose arba namuose įrengtose dirbtuvėse. Tuo laikotarpiu puodžių amato iš mažens buvo mokomasi iš vyresniosios kartos giminės atstovų: tėvų, brolių, dėdžių. 10–12 m. paaugliai mokėdavo ruošti molį, kūrenti krosnį, džiovinti, puošti, degti dirbinius, 15–17 m. jau dirbdavo savarankiškai. Miesteliuose, kur dirbtuvės veikė visus metus, buvo galima ir pas svetimus išmokti amato. Kai puodžiaus šeima nepajėgdavo atlikti pagalbinių darbų, imdavo mokinius.
Moliniai dirbiniai
Lietuvoje iš keramikos dirbinių daugiausiai buvo paplitę indai maistui ruošti, vartoti ir laikyti bei žaislai.
Indai maistui ruošti – virimo puodai, keptuvės (žąskepės) ir aguonmalės. Visi šie indai mažiausiai puošti. Tik kai kurie dekoruoti įbrėžtomis ar įspaustomis linijomis ir vingučiais. Prie indų maistui laikyti priskiriamos puodynės, palivonėliai, dviausiai, ąsiniai buteliai. Šių indų puošyboje jau atsiranda spalvota glazūra, tačiau ornamentika negausi. Gausiausiai buvo puošti indai maistui paduoti ir dirbiniai interjerui. Ąsočiai, dubenys, puodukai, sviestinės, druskinės skirti ant stalo prie svečio paduoti. Interjero gaminiai – vazonai, vazelės gėlėms, žvakidės – turėjo namams suteikti jaukumo. Todėl šie dirbiniai puošti labiau ir jų forma įdomesnė. Jų puošyboje populiarūs geometriniai ir augaliniai motyvai.
Svarbi vieta buvo skiriama moliniams žaislams. Jie itin paplitę kaimuose. Lipdyti žirgeliai, raiteliai, antytės, avinukai, rečiau lėlės, gaidžiukai, pempės, ožiai. Žirgeliai ir raiteliai buvo lipdomi berniukams, o antytės – mergaitėms. Dauguma molinių žaisliukų kartu buvo ir švilpukai. Švilpukų puošyboje buvo pamėgtos sodrios, ryškios spalvos. Buvo svarbu ne tik išorinis švilpuko grožis, bet ir iš jo sklindantis garsas.
Pasiruošimas puodininkystei ir gaminimo procesas
Degimo krosnis, deglyčia, stovėdavo lauke. Jos aukštis siekdavo maždaug 2 m. Būdavo ji apvalios formos, viršaus plotis maždaug 1,5 m. Sienos – nedegtų plytų. Krosnies dugnas – aukščiau pakuros. Krosnis turėjo dvi kūrenimo angas priešingose pusėse. Liepsna per dugno skyles siekdavo patį viršų.
Dažniausiai puodus degdavo naktį, kadangi tamsoje galima iš liepsnos spalvos atspėti, ar jau išdegė. Užgesinę ugnį, ją dar užversdavo žemėmis ir palikdavo pamažu ataušti, kad nuo skersvėjo ar greitai atšalę indai nesusproginėtų.
Gaminius, kuriuos padarydavo vasaros metu, džiovindavo pavėsyje, o žiemą – trobelėje ant lentynų, arčiau krosnies. Pagaminti indai taip pat būdavo glazūruojami.
Puodininkystė dabar
Sovietinės okupacijos metais puodžiai buvo prievarta suburti į kolūkius. Tačiau puodininkystės tradicijas ėmėsi gaivinti Lietuvos tautodailininkų sąjungos.
Šiuo metu Lietuvoje yra 52 sertifikuoti puodininkystės amatininkai, gaminantys ąsočius, dubenis, lėkštes, puodus, puodynes ir kt.
