Plytinės dažniausiai buvo steigiamos prie statomų mūrinių pastatų ir veikdavo iki tol, kol šie būdavo statomi.
Degti plytas išmoko laikui bėgant
Manoma, jog pirmieji plytiniai statiniai buvo statomi iš nedegtų plaušaplyčių. Šis tipas buvo paplitęs Centrinės Amerikos civilizacijose. Jų gamybai žmonės imdavo molingą gruntą, jį išmirkydavo, sumaišydavo su priedais – šiaudais ar skiedromis ir džiovindavo saulėje. Vienintelis šių plytų trūkumas – neatsparumas drėgmei. Todėl ilgainiui statyboje juos pakeitė degtos, tinkamos ir drėgnesniam klimatui.
Rytų šalyse iš nedegtų keraminių plytų senovės namai buvo statomi 7–6 tūkst. pr. Kr. Senovės Egipte bei senovės Graikijoje 3–2 tūkst. pr. Kr. plytos jau buvo degamos. O silikatinės pradėtos gaminti XIX a. vidurio Vokietijoje.
Archeologiniai kasinėjimai parodė, kad iš plytų buvo pastatytas ir vienas iš pasaulio stebuklų – šventasis Babelio bokštas.
Viena didžiausių koklių kolekcijų Europoje
Lietuvoje pirmieji šaltiniai, nurodantys plytų gamybos pradžią, mini XIII amžių. Tai buvo metas, kai pradėjo kurtis pirmosios plytinės. Daugiau jų įkurta XIV a., kai iš Vakarų Europos buvo kviečiami šio amato specialistai. Plytinės dažniausiai buvo steigiamos prie statomų mūrinių pastatų ir veikdavo iki tol, kol jie būdavo statomi. Lietuvoje viena seniausių laikoma iki šių dienų išlikusi Rokų plytinė, kur nuo 1603 m. vienuoliai gamino plytas bei čerpes.
Lietuvių plytininkystės meistrai gamindavo ir koklius. Koklinės krosnys žinomos nuo XIV a. pabaigos. Koklių rasta per archeologinius kasinėjimus Trakų, Biržų, Panemunės pilyse bei Vilniaus, Kauno, Klaipėdos senamiesčiuose. Vilniaus Žemutinėje pilyje surinkta XIV a. pab.–XVIII a. pr. koklių kolekcija. Tai viena didžiausių koklių kolekcijų Europoje.
Iki XIX a. plytinės Lietuvoje veikė sezonais, vėliau kūrėsi nuolatinės. XIX a. viduryje plytų gamybą pradėta mechanizuoti. Dabar jos gaminamos iš vietinių žaliavų – smėlio ar negesintų kalkių, keramikos, betono, taip pat iš natūralaus akmens bei kitų darinių.
Gaminimas - iki pusantro mėnesio
Nors pramoniniu būdu plytos pagaminamos greičiau ir lengviau, ilgaamžiškumu labiau pasižymi padarytos senoviniu būdu, pasitelkiant tik rankų darbą. Tokiai plytų gamybai naudojamas iškastas molis, žemės gelmėse praleidęs 20 milijonų metų.
Senoviniu būdu plytų gaminimas užtrunka iki pusantro mėnesio. Subrandintas molis suverčiamas į didžiules po atviru dangumi stovinčias vonias ir užpilamas vandeniu. Tada kojomis minkomas iki vientisos masės. Medinėse formose suformuotos plytos džiovinamos gryname ore. Tik tada jos kraunamos į krosnį ir deginamos. Išdegintos plytos brandinamos apie 30 valandų 1000 laipsnių karštyje.
Pasipuoškite savo krosnį kokliais
Šiais laikais pavieniai meistrai ir dailininkai keramikai dažniau gamina koklius. Tai keramikos dirbiniai, skirti šildymo krosnių sienelėms formuoti, židinių ir kitų šildomų paviršių apdailai. Kokliai būna įvairių formų, nedekoruoti ir puošti reljefinėmis bei tapytomis figūrinėmis kompozicijomis, augalų bei geometriniais ornamentais, neglazūruoti ir dengti spalvota glazūra, kartais emaliu. Jie gaminami rankomis arba presuojami iš lengvai lydomo plastiško molio, džiovinami ir degami 900–1000 °C temperatūroje 2 kartus.
Lietuvoje yra 7 sertifikuoti plytininkystės amatininkai. Šeši iš jų gamina koklius ir tik vienas - plytas senoviniu būdu.
