Muilas – dovana. Jau XII a. kryžiuočiai iš Damasko parsiveždavo garsiųjų muilo rutuliukų ir dovanodavo savo mylimosioms.
Buvo vienintelis skalbiklis iki mūsų laikų
Pirmąsias muilo viryklas archeologai aptiko Senovės Romos teritorijoje, tiksliau - Pompėjos griuvėsiuose. Išsamus muilo gamybos proceso aprašymas buvo rastas ant šumerų molinių lentučių, datuojamų 2500 m. pr. m. e. Muilas buvo gaminamas iš medžio pelenų ir vandens mišinio, kuris būdavo virinamas ir jame tirpinami riebalai. Tačiau šis tirpalas neturėjo specialaus pavadinimo, neliko jo naudojimo liudijimų. Egipto archeologai, kasinėdami Nilo deltoje, išsiaiškino, kad ši higienos priemonė buvo gaminama mažiausiai prieš 6000 metų.
Garsus arabų gydytojas, gyvenęs XI a., patardavo naudoti muilą tik raupsuotiesiems apiprausti. Sveikiems žmonėms jis rekomendavo molį. Dar ilgai, iki XIII a., muilas užėmė vietą šalia vaistų ir kitokių gydomųjų preparatų. Švaros nebuvo itin paisoma ir viduramžiais. Muilu naudojosi tik kilmingieji ir dvasininkai, ir tai ne visi. Tiesa, reikia pasakyti, kad Viduramžių Europos gyventojai skendėjo purve visai ne todėl, kad muilas buvo neprieinamas. Tiesiog ypatingas dėmesys savam nuodėmingam kūnui siautėjančios inkvizicijos požiūriu buvo smerktinas. Galutinai švaros madą Viduramžių Europoje įtvirtino riteriai, kryžiaus žygių metu lankęsi arabų šalyse.
Muilą jau vartojo ir senovės šumerai, babiloniečiai, romėnai. Knygoje „Historia Naturalis“ (Gamtos istorija) pirmojo amžiaus romėnų rašytojas Plinijus Vyresnysis muilą vadino gališku žodžiu saipo. Šio žodžio atitikmenį apibūdinti muilui dabar naudoja anglai, ispanai ir kt.
Beveik iki XX a. vidurio muilas buvo vienintelis skalbiklis.
Gamybos procesas iš esmės nepasikeitė
Vienas pirmųjų muilo darymo būdų detaliai aprašytas viename XII a. gamybos paslapčių rinkinyje amatininkams. Daugelį metų cheminis procesas iš esmės liko nepasikeitęs. Įvairius aliejus bei kitokius riebalus virdavo su stipraus šarmo (įvairių augalų pelenų) tirpalu. Įbėrus druskos, baigiama virti muilo masė sukietėdavo, o supjaustyta į gabalus būdavo patogi gabenti. Į gaminį buvo įdedama levandų, gaulterijų arba kmynų, kurie suteikdavo malonų aromatą. Pietų Europoje muilo gamybai buvo naudojamas alyvuogių aliejus, šaltesniuose kraštuose – lajus, net žuvų taukai.
Europoje muilas pramoniniu būdu pradėtas gaminti XV a. Iš pradžių jį virdavo didžiuliuose atviruose katiluose. Masę įgudęs darbininkas maišydavo mente. Pagal tai, kaip ji teka nuo įkaitusios mentės, spręsdavo, ar reikia keisti sudėtį arba patį procesą.
Pirmosios dirbtuvės Lietuvoje XIX a.
Pirmosios muilo dirbtuvės Lietuvoje įsteigtos XIX a. pradžioje. 1900 m. ypač daug skystojo muilo gaminta Vilniaus ir Kauno gubernijose (apie 4 000 t). 1927 m. veikė 15 šį produktą gaminančių įmonių Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje. Įdomu, kad 1937 m. pagaminta apie 2800 tonų, o 1979 m. dešimt kartų daugiau.
Šiuo metu muilo gali pasigaminti bet kuri namų šeimininkė, tačiau Lietuvoje sertifikuotų šio amato meistrų yra tik 11. Muilo gamybos technologijų taip pat galima išmokti specialiuose edukaciniuose užsiėmimuose.
