Ar žinote kas yra gorčius? Šiandien beveik niekam nežinomas žodis jau senų senovėje lietuvio buvo naudojamas kasdien.
Tūkstantmetės tradicijos
Kubilininkystės tradicijos apima tūkstančius metų žmonijos istorijos. Manoma, kad anksčiausiai statines naudojo galai, o vėliau šio tradicinio amato technologijas perėmė romėnai.
Cilindro formos statinėse žmonės laikė tiek skysčius, tiek birias medžiagas. Tačiau bene dažniausiai senovės civilizacijų laikais šie indai buvo skirti vynui bei kitiems alkoholiniams gėrimams laikyti ir gabenti.
Kubilininkystė Lietuvoje
Galima teigti, jog kubilininkystė Lietuvoje prasidėjo su medžio apdirbimo technologijų pradžia dar viduramžiais. Ilgą laiką šio amato meistrais didžiuotis galėjo kiekvienas miestas ir miestelis. Jie, galima sakyti, priklausė miesto kasdienybei – kiekviename buvo savas kepėjas, batsiuvys ir kubilius.
Dirbtuvėse kubiliai gamindavo maistui ir gėrimams laikyti skirtus indus, įvairias statines, kubilus, skirtus maudytis.
XVI–XIX a. didžiuosiuose miestuose gyvenę kubiliai priklausė daugiausia dailidžių cechams. Nuo XX a. vidurio buityje paplitus fabrikinės gamybos metaliniams ir plastikiniams namų apyvokos reikmenims kubilių amatas nyksta, juo verčiasi tik pavieniai kaimo gyventojai ir tautodailininkai.
Darbas gali užtrukti ilgiau nei metus
Senovines tradicijas atitinkančioms statinėms pagaminti svarbu atrinkti medžiagą, ją natūraliai išdžiovinti. Tinka tik kokybiškas 200 metų ir vyresnis juodasis arba pilkasis miško ąžuolas. Pagaminti vieną statinę užtrunka 1,5–2 metus. Vienu metu daromi keli gaminiai iš karto, o padaryta forma be dugno dar ilgai laikoma.
Seniausių kubilų šonai buvo išduobti iš vientiso tuščiavidurio medžio, vėliau pradėti dirbti iš šulų. Jo aukštis dažniausiai 0,70–1,3 metro, tūris – 50–200 litrų. Kubilai buvo apjuosti mediniais arba geležiniais lankais, uždengiami iš šiaudų ar lazdyno plėšų pintu arba iš lentų sukaltu dangčiu. Anksčiau gaminant dideles statines į tarpus tarp šulų buvo dedama ajerų, kad lentelės geriau sukibtų. Iš vientiso medžio kubilus darydavo patys valstiečiai, iš šulų – kubiliai.
Įvairius rakandus kubiliai dirbdavo ir iš pušies, eglės, drebulės. Indams buvo panaudojama ir beržo, liepos žievė. Gorčius dažniausiai gamindavo iš ąžuolo medienos. Pastarieji dažniausiai naudoti kaip saiko matas, taip pat grūdams, miltams, pašarams atsinešti.
Paslaptys – iš kartos į kartą
Šio amato paslaptys perduodamos iš kartos į kartą. Kubilių amato būdavo išmokstama iš kitų meistrų, bet dažniausiai amatą perimdavo iš tėvų. Kubiliai daugiausia gamina auseklius, duonkubilius, kraitkubilius, kubilus, statines, kibirus, melžtuves, muštuvius, lauknešėlius, kaušus, samčius, šaukštus, geldas bei sviestamušius.
Ši verslo rūšis gyvuoja ligi šiol. Lietuvoje yra 15 sertifikuotų kubilininkystės amatininkų.
