Kalvystė yra tradicinis amatas, kurio metu apdirbamas metalas arba gaminami metaliniai dirbiniai kalimu ar spaudimu. Dažniausiai kalviai dirba su geležimi ir plienu, bet neretai gamina ir iš kitų metalų – bronzos, žalvario, vario.
Kalviai gerbti visose šalyse visais laikais
Daugelyje pasaulio religijų vieninteliu „dirbančiu“ dievu būdavo „dievas – kalvis“. Pas graikus tai Hefaistas, pas romėnus – Vulkanas, slaviškų tautų religijose – Svarogas.
Kalvystės pradmenų dar būta iki geležies lydimo iš rūdų. O tikrasis metalo amžius prasidėjo žmonijai išmokus metalus apdirbti termiškai. Patiems seniausiems geležies gaminiams apytiksliai yra 4000 metų.
Kalviai visose šalyse buvo gerbiami žmonės, kai kuriose tautose prilyginami burtininkams. Jie, paprastų žmonių suvokimu, sąlyginai iš nieko, t. y. geležies rūdos, purvino, pilko akmens gabalo, sugebėdavo padaryti daug nuostabių dalykų. Pirmiausia kalti darbo įrankiai ir ginklai, vėliau – papuošalai, buities reikmenys, žemės ūkio padargų dalys.
Ankstyviesiems dirbiniams būdinga meninė išraiška (būdavo puošiami ornamentais, reljefais, išploto aukso ar sidabro plokštelėmis), vėlyviesiems – funkcinė paskirtis. Senuose piliakalniuose yra randama senųjų amatininkų darbo įrankių ir metalo lydymo krosnelių bei formų. Nuo I a. kaltos kario bei žirgo aprangos detalės. XVI a. atsiradus mechaniniams kūjams, varomiems krintančio vandens energija, išplito kaltos pastatų dekoro detalės (žibintai, vartai, tvorelės).
Lietuvoje iš pradžių buvo įvežtiniai
Pirmieji kalvystės dirbiniai Lietuvoje atsirado V a. pr. Kr. Iš pradžių jie buvo įvežtiniai, vėliau gaminti vietos meistrų. Pirmiausia plito įvijiniai papuošalai (antsmilkiniai, apyrankės, smeigtukai), gaminti iš žalvario vielos, vėliau atsirado masyvesnių papuošalų, ginklų (ietigalių, kirvių, peilių), žemdirbystės padargų dalių (noragai), darbo įrankių.
Kalvės pastatymas, ypač įrengimas, kainavo brangiai. Todėl tik išmokę šio meno amatininkai negalėjo pasistatyti savo dirbtuvių ir jų įrengti. Jauni kalviai dažnai kurį laiką dirbdavo pas kitus amatininkus arba dvarų ir ūkininkų kalvėse. Nuo XIV a. kalviai telkėsi miestuose bei dvaruose, vėliau kūrėsi miesteliuose ir kaimuose. Vienas pagrindinių kalvio darbų buvo arklių kaustymas, tad šiam darbui dirbti reikalingus įrankius meistras nešiodavosi su savimi. Specializuoti kalviai vadindavosi kitaip: varkalys – dirbantis su variu, auksakalys – su brangiaisiais metalais (auksu, sidabru), ginklakalys – gaminantis šaltuosius metalinius ginklus.
Amatas gyvas ir šiais laikais
Nuo XX a. 8 dešimtmečio pradžios kalvystę imta populiarinti rengiant kalvių dienas, kurios vėliau tapo folkloro festivalių, tautinių švenčių dalimi. Klaipėdoje veikia šio amato muziejus, įkurtas 1979 m. Nuo XX a. pabaigos vėl imta plėtoti meninę kalvystę. Šiuo metu Lietuvoje yra 31 sertifikuotas kalvystės amatininkas.
