Įvairiausi juvelyriniai dirbiniai – neatsiejama aprangos dalis, o noras puoštis – senas kaip pasaulis. Visada moterys ir net vyrai norėjo išsiskirti, sužavėti, atkreipti dėmesį ar pademonstruoti savo padėtį.
Ne tik puošybinė reikšmė
Juvelyriniai dirbiniai visais laikais turėjo puošybinę, socialinę ir simbolinę reikšmę. Prabangūs žiedai, vėriniai, sagės bei kiti rankų darbo gaminiai gaminti iš tauriųjų ir spalvotųjų metalų (auksas, sidabras, platina, varis, alavas, titanas) ar jų lydinių bei brangiųjų ir pusbrangių akmenų (ametistas, berilas, chalcedonas, cirkonas, granatas, ortoklazas, opalas, piropas, rutilas, sfaleritas, spodumenas, topazas). Juvelyrikoje taip pat plačiai naudojamas dramblio kaulas, perlai, gintaras ir kitos natūralios medžiagos.
Papuošalai, puošti brangakmeniais, buvo be galo brangūs, todėl juos nešiojantys tokiu būdu parodydavo, kad priklauso aukštuomenės sluoksniui. Bėgant laikui situacija visuomenėje pasikeitė, nepriklausomai nuo giminės šaknų papuošalai gali būti prieinami kiekvienam.
Visais laikais juvelyriniai papuošalai turėjo ir magišką reikšmę. Papuošalai, amuletai, tariamai suteikė žmogui magiškų galių, saugodavo jį nuo blogos akies. Iki šių dienų niekas nepasikeitė. Juvelyrai ir dabar tai susieja su magija – pasakoja apie brangiųjų akmenų reikšmes ir galias, padeda pasigaminti individualių amuletų.
Seniausi papuošalai – iš žalvario ir gintaro
Ankstyviausi papuošalai Lietuvoje yra gintariniai kabučiai iš neolito laikotarpio ir sumedžiotų žvėrių apdoroti dantys. Apie 2000 m. pr. Kr. buvo ir įvežtinių metalinių papuošalų, ir vietoje gaminamų dirbinių iš bronzos ir žalvario. 1 tūkst. pr. Kr. plito įvijiniai antsmilkiniai, smeigtukai, kabučiai bei apyrankės. Nuo mūsų eros pradžios kurta įvairios paskirties moterų juvelyrika: antsmilkiniai, apgalviai, kepurėlės, įvairios formos apyrankės, karoliai, dvinarės segės, smeigtukai, žiedai. Vyrai puošėsi antkaklėmis, segėmis, masyviomis apyrankėmis, žiedais.
Iš apgludintų, apdrožtų bei ornamentais puoštų gintaro gabaliukų buvo daromi pakabučiai, o iš vamzdelinių ar rutulinių gabaliukų verti karoliai. Šiandieniniai juvelyrai, laikydamiesi tradicijų ir tiksliai parinkdami gintaro spalvą ir kokybę, veria gintarų vėrinius, kurie iki šiol yra svarbi tautinio kostiumo dalis. Dažnai gintaras juvelyrikoje derinamas su stiklu, emale, žalvariu, sidabru.
Pradėtas naudoti dar prieš mūsų erą, žalvaris juvelyrikoje naudojamas iki šių dienų. Papuošalai iš žalvario buvo liedinami ir kaldinami. Pirmaisiais vietinės kilmės žalvariniais papuošalais yra laikomi smeigtukai įvijine galvute, jais dažniausiai buvo apsiuvami moterų prijuosčių pakraščiai.
Lietuvoje taip pat buvo kuriami papuošalai iš sidabro ir aukso, tačiau dėl šių metalų aukštos kainos jie nebuvo tokie populiarūs. Pirmieji sidabriniai papuošalai buvo atvežti iš Romos imperijos ir tik nuo III a. daromi Lietuvoje. O nuo VIII–IX a. sidabruojami, aptraukiami sidabrine plokštele. XV a. Vilniuje įsikūrusiame auksakalių ceche daryti ne tik papuošalai, bet ir liturginiai indai, knygų, paveikslų, baldų aptaisai.
Juvelyrikos puošyboje daugiausia vyravo geometriniai ornamentai (taškeliai, kryžiukai, langeliai, eglutės, akutės, svastikos, spiralės, trikampiai, kurie simbolizavo saulę ar mėnulį).
Reikia išlavintų įgūdžių ir kūrybos
Juvelyras pasitelkdamas savo įgūdžius, kruopštumą specialiais įrankiais apdirba įvairias medžiagas, brangiuosius akmenis. Kuriant dirbinius taikomi įvairūs dailiųjų amatų būdai – kalyba, liejyba, drožyba.
Šiandien Lietuvoje juvelyrika užsiima daugiau nei 20 sertifikuotų amatininkų. Šis amatas yra išskirtinis, juo verstis gali ne kiekvienas. Norint būti juvelyru, reikia darbštumo, kūrybingumo, atkaklumo bei didžiulio kantrumo, kad jo rankų darbo papuošalai būtų originalūs ir saviti.
