Lietuvoje nuo seno dailidės keliaudami po apylinkes statė trobesius, daugiausia gyvenamuosius namus. Šiais laikais dailidės užsiima įvairiausiais darbais.
Nuo langų iki laivų
Dailidės darbas susijęs su medienos mechaniniu apdirbimu. Tai yra viena paklausiausių profesijų medienos apdirbimo įmonėse, statybose, buityje. Dailidės amato dėka medienos gaminiai virsta statybinėmis konstrukcijomis, montuojamomis statybos objekte ar buityje.
Žodis dailidė turėjo statytojo reikšmę bei pateko į slavų ir kitas kalbas. Dailidė turėjo išmanyti medienos savybes, mokėti ją paruošti, žinoti, kaip pastatyti pastatą nuo nulio. Jis – ir pastato projektuotojas, ir darbų vykdytojas.
Tačiau dailidės profesija apima kur kas didesnę gamą veiklų nei tik statybos. Konkretaus dailidės darbas gali apimti siauresnes sritis, jei atskirai joms specializuojasi – pavyzdžiui, klojinių ir pastolių montavimas, perdangų įrengimas, stogų konstrukcijos įrengimai, langų bei durų statymas, baldų gaminimas ir netgi laivų statyba.
Kvalifikuotų meistrų būta jau senovėje
Dailidės profesija atsirado kartu su darbo įrankiais, kuriuos žmogus išmoko pasigaminti dar tūkstančius metų prieš mūsų erą. Senovės graikai ir kitų senovės civilizacijų atstovai jau buvo kvalifikuoti šio amato meistrai, o jų darbus liudija išlikę archeologiniai stebuklai – puošnios šventovės ir kiti pastatai.
Beveik visi medžio apdirbimo meistrai savo amato išmoko iš tėvų, padėdami jiems meistrauti ir dirbdami statybose. Kitiems tekdavo eiti mokytis pas dailides, iš pradžių jiems dirbant be atlyginimo. Įrankius dažnai pasidarydavo patys, tačiau metalines jų dalis nukaldavo kaimo kalvis arba nusipirkdavo.
Žemaitijoje žmonės dailides vadino meistrais, Suvalkijoje – kirtėjais, kadangi jie kirviu iškapodavo sąsparas. Šeimininkui užsakius, dailidės įrengdavo namą. Iki XX a. pirmosios pusės dailidės ręsdavo pastatų sienas, sukeldavo gegnes, sudėdavo grindis ir lubų sijas, o vėliau XX a. paplitus dvišlaičiams stogams skydus apkaldavo lentomis. Žemaitijos ūkininkai duris ir langus kartais pasidarydavo iš anksto, o dailidėms likdavo juos tik sustatyti. Kol statomi trobesiai, dailidė ir jo darbininkai būdavo apgyvendinami ir maitinami šeimininkų, tačiau Žemaitijos regione meistrą valgydino atskirai nuo darbininkų. Sukėlus gegnes ir surentus pirmąjį žolynų vainiką, kurį darbininkai pakabindavo ant gegnių kartu su mediniais įrankiais, šeimininkas visus vaišindavo skanesniais užkandžiais bei degtine. Kuriantis kolūkiams dailidės buvo įtraukti į statybos brigadas, vėliau – į statybos organizacijas.
Dailidė turėjo padėjėjų ir mokinių, vadinamų gizeliais, gižais, meistriukais, kuriems parskirstydavo darbus, nurodydavo, ką ir kaip reikia daryti, kol patys nustatydavo trobesių pamatus bei matuodavo konstrukcijas.
Vis dar populiarus amatas
Lietuvoje dailidės profesiją galima įgyti darbo rinkos ar pagrindinio profesinio mokymo įstaigose, vykdančiose mokymą pagal dailidės mokymo programą. Didžiąją mokymo turinio dalį sudaro praktinis profesijos mokymas.
Šiais laikais dailidės užsiima skirtingų variacijų darbais. Vieni kuria smulkius daiktus – inkilus, avilius, virtuvės reikmenis, paveikslų rėmus, medžio raižinių antspaudus, netgi Užgavėnių kaukes. Tačiau yra ir amatininkų, kuriančių senoviškas trobas, tvoras, tvartus, klėtis, pirtis. Šiuo metu Lietuvoje yra 38 sertifikuoti dailidės.
