Baldininkystė yra vienas iš dailiųjų amatų. Baldų gamyba Lietuvoje išsivystė iš stalių amato, kurio tradicijos siekia neatmenamus istorinius laikus.
Pagal skonį, galimybes ir tradicijas
Baldų forma ir plastinė raiška visais laikais priklausė nuo visuomenės raidos lygio, jos poreikių, galimybių, skonio, geografinės padėties, nacionalinių tradicijų, technikos ir mokslo išradimų, vyraujančio dailės stiliaus.
Baldų meistrai dažniausiai dirbdavo namuose arba keliaudami po žmonių namus. Paprastai valstiečiai kviesdavosi meistrus sukurti dukterims kraitį. Atvykę meistrai rasdavo jau paruoštą medieną. Tradicinis valstiečių baldų komplektas – suolai, stalai, lovos, lopšiai, lentynos, spintos, kėdės, rankšluostinės, skrynios, šaukštdėtės, komodos.
Kai kurie baldai išsiskyrė savo puošyba. Jie būdavo tapomi, raižomi, drožinėjami, tekinami. Patys meistrai padirbę baldus juos ir puošdavo. Dažniausiai išmargindavo, nudažydavo, o jei reikėdavo – ir apkaustydavo. Mediniai paviršiai būdavo dažomi, lakuojami, faneruojami kietmedžiu ar brangmedžiu. Dekoras derintas su baldų forma, medžiaga. Vyravo geometriniai, stilizuotų augalinių motyvų ornamentai. Tapytos skrynios, indaujos, spintos. Rankšluostinės, laikrodžių spintelės dažniausiai raižytos, pjaustinėtos. Dažnai spintos, lovos, indaujos būdavo puošiamos keliais būdais.
Nuo paprasčiausių iki meno kūrinių
Baldininkystės pradmenų atsirado gimininės gentinės visuomenės laikais. Baldininkystė ypač klestelėjo senovės Egipte. Egiptiečiai naudojo grąžtą, oblių, mokėjo jungti baldų dalis, apdoroti įvairias medienos rūšis bei puošti pagamintus baldus inkrustacija. Senovės graikai ir romėnai jau turėjo tekinimo stakles. Meistriškai padaryti Bizantijos laikų baldai.
Tačiau žlugus Romos imperijai baldininkystės technologijos buvo pamirštos. Primityviuoju būdu naudodami tik pjūklą ir kirvį ankstyvaisiais viduramžiais baldus gamino barbarai. Baldininkystė atgijo tik IX a. vėl sukonstravus tekinimo stakles. Ji buvo plėtojama vėlyvaisiais viduramžiais. XIV a. Vokietijoje atsirado lentpjūvės. XVI a. mechaniniu būdu pradėta pjaustyti fanerą. O nuo XIX a. daugiausia baldų gamina baldų pramonė.
Oficiali baldų pramonės pradžia Lietuvoje
Lietuvoje naudoti baldai nuo XVI a. aprašomi inventoriuose, teismo bylose. Iki XVII–XVIII a. valstiečiai paprastesnius baldus gaminosi patys, kitus puošnesnius, dažniausiai kraičio skrynias, Suvalkijoje ir Žemaitijoje jau XVIII a., kitur nuo XIX a. gamino amatininkai.
Tačiau oficiali baldų pramonės pradžia Lietuvoje yra 1579 m., kai Vilniaus amatininkai gavo karaliaus Stepono Batoro privilegiją, davusią leidimą steigti stalių cechą. Buvo nurodyta, jog nariams galima gaminti bei pardavinėti įvairiausius stalus, spintas, langų rėmus, kėdes Vilniaus turguje. Cechų amatininkai tenkino miestiečių poreikius, o aplinkinių provincijų gyventojai baldus darydavosi patys arba pas vietinius meistrus.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir vėliau baldų pramonė buvo sutelkta Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune ir Jonavoje. Baldai tuo metu buvo gaminami tik iš natūralios medienos, dažnai raižyti, inkrustuoti ir daugiausia pagal individualius užsakymus.
Baldininkystė dabar
Dabar iš senųjų laikų yra išlikę renesanso, baroko, rokoko, klasicizmo ir vėlesnių stilių baldų, kurie daugiausia buvo skirti bažnyčioms ir dvarams. Dalis jų importuota iš Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, kiti sukurti vietos amatininkų cechuose ir pavienių meistrų.
Dažniausiai baldai gaminami iš medienos: ąžuolo, pušies, eglės, beržo. Kiek rečiau pinami iš vytelių, kalami iš akmens, liejami iš metalo, gaminami ir iš plastiko. Jų dalys suneriamos, klijuojamos, tvirtinamos tašais, medsraigčiais, varžtais. Dirbiniai dar sutvirtinami apkaustais, furnitūra. Minkštosioms dalims naudojamos spyruoklės, ašutai, vata, jūržolės, porolonas, akytoji guma. Baldai aptaisomi oda, audiniais.
Pagal konstrukciją skirstomi į karkasinius (rėminius) ir korpusinius (dėžinius); stalai yra atskiros tarpinės grupės. Pagal mobilumą yra stacionarieji (iškalti iš akmens, įmontuoti į sieną) ir kilnojamieji, pagal paskirtį – sėdimieji (kėdės, suolai, krėslai, foteliai), gulimieji (lovos, ložės), valgomieji (stalai, staleliai), pagal gamybos pobūdį – unikalieji ir serijiniai. Šiuolaikiniai baldai pagal pritaikymo sritį skirstomi į buitinius (butų, viešbučių, poilsio namų) ir specialiuosius (biurų, mokyklų, valgyklų, ligoninių ir kt.).
Šiuo metu Lietuvoje sertifikuotų baldų meistrų yra 15 – jie gamina įvairiausius baldus, pradedant skryniomis, rankšluostinėmis ir baigiant spintomis, lovomis bei kėdėmis.
