Akmenskaldystė (akmentašystė) – tai senas amatas, iš pradžių turėjęs tik praktinį pritaikymą, kai akmenys tebuvo puiki statybinė medžiaga. Tačiau šio amato dėka pastatyti ir dabar tebestatomi įvairiausi paminklai.
Ne tik statybinė medžiaga
Akmuo – ne tik viena seniausių ir patvariausių statybinių medžiagų. Iki šių dienų yra išlikusių apeiginių akmenų, įvairiausių archeologinių paminklų. Kelių tūkstančių metų senumo akmeniniai statiniai – kaip senovės Egipto piramidės, sfinksai, obeliskai ir šventyklos – išlaikę gerą formą ir pritraukia tūkstančius turistų kasmet.
Yra randama dar iš pirmykštės bendruomenės laikų akmens ir žemės paminklų-pilkapių bei kelių eilių akmens vainikų kapuose, skirtų mirusiems atminti. Jie puošti senovės pagonių lietuvių simboliais – saule, mėnuliu, žvaigždėmis, pasagomis ir žalčiais.
Iš parinktų natūralios formos neskeltų akmenų pagal medinių paminklų bei skulptūrų pavyzdžius taip pat tašydavo koplytėles, koplytstulpius ir skulptūras. Tačiau tik pavieniai akmenkaliai užsiimdavo menine akmenkalyste, kadangi dėl vyraujančios medinės kryždirbystės tai buvo retas reiškinys. Manoma, kad akmens apdirbimo amatas susiję su geležies paplitimu ir kalvystės išsivystymu.
Pritaikymo sričių vis daugėjo
Akmuo nuo seno buvo pritaikomas praktinio pobūdžio darbams. Žmonės iš akmens darėsi įrankius, Lietuvoje akmenimis buvo grindžiami keliai, tiesiamos kūlgrindos, iš jų statomi gynybiniai statiniai.
Tobulėjant akmens skaldymo įrankiams, akmens panaudojimo galimybės išaugo. Imta statyti akmeninius trobesius, ūkinius pastatus, bažnyčias, tvertos tvoros bei statyti tiltai. Girniai tašydavo ir aštrindavo girnapuses, naudojamas smulkinti ir malti grūdus. Akmentašiai šaunamųjų ginklų kalyklose tašydavo akmeninius sviedinius.
Dalį senojo amato paslapčių lietuviai perėmė iš rusų. Rusų sentikiai bėgdami nuo caro po XVII a. įsikūrė Zarasų krašte – kadangi negalėjo nusipirkti žemės, ilgainiui tapo gerais amatininkais. Jie statė namus, kaustė arklius ar tašė akmenis. Ten gyvenę lietuviai iš jų mokėsi akmens apdirbimo amato.
Jaunoji karta šio amato nesiveržia išbandyti
Pagrindiniai darbai, kuriais užsiima šiuolaikiniai akmenskaldžiai, yra skulptūros ir daugiausia – antkapiniai paminklai.
Prieš gerus kelis dešimtmečius paminklai pradėjo mažėti, tačiau jų kompozicija tapo įmantresnė ir sudėtingesnė. Vien dėl antkapinių paminklų dabartinės kapinės labai skiriasi nuo vaizdo tarpukariu, kai žmonės amžinojo atilsio vietas žymėdavo mediniais kryželiais.
Šiuo metu Lietuvoje sertifikuotų akmenskaldžių yra tik keturi. Jaunoji karta nesiveržia išbandyti šio amato, nes darbas yra sunkus bei jam reikia kantrybės. Šiomis dienomis tik pavieniai akmens apdirbimo amatininkai tęsia protėvių akmenkalių skulptorių patirtį, kaldami skulptūras sodyboms bei miestelių erdvėms puošti.
